Lietuvoje yra daugiau nei 21 tūkst. kilometrų žvyrkelių — tai beveik du trečdaliai viso kelių tinklo. Tačiau didžioji dalis vairuotojų šiuos kelius aplenkia, rinkdamiesi asfaltuotas magistrales. O ten, kur baigiasi asfaltas, prasideda visai kitokia Lietuva — tylos, netikėtų vaizdų ir autentiškų kaimų.

Tiesa, žvyrkeliai turi ir savo kainą. Smulkūs akmenukai, ypač vasarą, kai kelias sausas ir dulkėtas, dažnai pažeidžia priekinį stiklą. Patyrę keliauninkai žino, kad po kelionės nereikia skubėti keisti viso stiklo — dažnai pakanka profesionalios paslaugos. Stiklo įdaužų remontas leidžia sutaupyti ir laiką, ir pinigus, o priekinis stiklas atgauna pradinį tvirtumą.

Molėtų rajono ežerų kilpa

Nuo Molėtų centro pasukus į šiaurę, žvyrkeliais galima apeiti penkis ežerus per vieną dieną. Maršrutas vingiuoja pro Bebrusų, Stirnių ir Želvos kaimus, kur gyventojai vis dar laiko bites ir parduoda medų nuo kelio. Kelias siauras, vietomis apaugęs medžiais iš abiejų pusių — vasarą susidaro natūralus žaliasis tunelis, pro kurį saulės šviesa prasiskverbia tik dėmėmis. Geriausias metas — birželio vidurys, kai žolė dar šviežia, bet kelias jau pakankamai sausas. Ežeruose tuo metu galima maudytis beveik vienumoje — turistų srautai dar neprasidėję.

Dzūkijos miškų takai tarp Merkinės ir Marcinkonių

Šis maršrutas skirtas tiems, kurie nebijo pasiklysti. Nuo Merkinės link Marcinkonių veda keli žvyrkeliai, kurie kartais virsta miško takais. Čia galima sustoti prie Grūtos upelio, pamatyti retų paukščių ir pasivaikščioti tarp šimtamečių pušų. Vietiniai sako, kad rudenį šiuose miškuose grybų tiek, jog nereikia net ieškoti — jie auga pakelėse. Reikėtų turėti atsarginę padangą ir pakankamą klirensą — kai kuriose atkarpose kelias labai nelygus, o po lietaus gali atsirasti gilių balų.

Žemaitijos pakrantės nuo Šventosios iki Palangos per kaimus

Visi žino pagrindinį kelią tarp Šventosios ir Palangos, bet retai kas renkasi žvyrkelį per Būtingės ir Kunigiškes. Maršrutas eina per pajūrio kaimus, kur galima nusipirkti šviežiai rūkytos žuvies tiesiog iš gyventojų. Kai kurie namai turi iškabas „Rūkyta žuvis”, bet geriausi — tie, kuriuos surandi pasiklausęs vietinių. Kelias ramus, automobilių mažai, o vaizdai — visai kitokie nei nuo pagrindinės magistralės. Kai kur pro medžius galima pamatyti jūrą, nors iki jos dar keli šimtai metrų.

Aukštaitijos kalvos: Anykščiai–Troškūnai–Viešintos

Aukštaitijos kalvotumas geriausiai atsiskleidžia būtent žvyrkeliais. Tarp Anykščių ir Troškūnų kelias kyla ir leidžiasi, atidarydamas panoramas, kurių nematysite nuo A2. Pakelėje — senosios kapinaitės, medinės koplyčios ir ūkiai, kur vis dar ganosi karvės. Sustokite Troškūnuose — vienuolyno kompleksas vertas pusvalandžio pasivaikščiojimo.

Suvalkijos lygumų kontrastas: Vilkaviškis–Pajevonys

Suvalkija nuo kitų regionų skiriasi savo plokštumu. Žvyrkeliai čia tiesūs kaip liniuotė, o abipus — javų laukai iki horizonto. Rudenį, kai derlius nuimtas, šie keliai atrodo kaip kadrai iš kino filmo. Pajevonio bažnyčia, stovinti viena tarp laukų, yra viena fotogeniškiausių vietų Lietuvoje. Pakeliui galima užsukti į Alvito dvarą — jo parkas atviras lankytojams, nors pats pastatas dar laukia restauracijos.

Prieš kelionę — keli praktiniai patarimai

Žvyrkeliais geriausia važiuoti 50–70 km/h greičiu — taip mažiau dulkių, mažiau vibracijos ir mažesnė tikimybė sugadinti automobilį. Laikykite didesnį atstumą nuo priešais važiuojančio automobilio — priešingu atveju jo ratų pakelti akmenėliai taps jūsų priekinio stiklo problema. Verta turėti porą litrų vandens, telefono pakrovėją ir popierinį žemėlapį — kai kuriose vietose ryšys silpnas. O po kelionės visada apžiūrėkite priekinį stiklą — net mažytė įdauža laikui bėgant gali išplisti į didelį įtrūkimą, ypač atėjus šaltajam sezonui.